Tam tikru metu mano žaidimų gyvenime viskas pasikeitė. Po to, kai didžiąją dvidešimties metų dalį praleidau valandų valandas žaisdamas žaidimų maratoną, o po visą dieną trukusių žaidimų grįždavau apsnūdęs, mano prioritetai pasikeitė. Dabar nebegaliu žaisti, nors vis dar girdžiu konsolės skambutį ir trokštu įsitraukti į žaidimą. Svarbiausia yra saikingumas, bet rasti būdą, kaip išsiugdyti nesveikus žaidimų įpročius, yra sunku. Bent jau taip buvo iki "The Legend of Zelda: Breath of the Wild".
Nuo 2017 m., kai pasirodė šis žaidimas, daug kas pasikeitė. Pirma, dabar turiu mažametį vaiką ir mano žaidimo laikas apsiriboja 15 minučių ar pusvalandžio atkarpomis, o "Breath" yra toks žaidimas, į kurį žaidėjai įsitraukia ištisoms valandoms. Tačiau laukiant žaidimo tęsinio - "Tears of the Kingdom", kuris turėtų pasirodyti kitų metų gegužę, - pakartotinis žaidimas atrodė būtinas. Taigi ėmiausi ieškoti būdo, kaip didelį žaidimą sutalpinti į savo mažą žaidimo laiką. Triukas? Tikslo nustatymas. Dabar kiekvieną kartą, kai paimu į rankas valdiklį, net ir kelioms minutėms, įsitikinu, kad turiu įvykdyti labai konkrečią užduotį, ir ją įvykdau. Tai teikia tokį patį pasitenkinimą kaip ir pasiklydimas, bet daug patogiau telpa į mano turimą laiką.
Iš pradžių nerimavau, kad šis metodas neveiks. Kartą jau bandžiau pakartoti "Kvėpavimą", bet nutraukiau jį prieš pasiekdamas Dueling Peaks Stable, nes niekada neturėjau laiko visiškai į jį pasinerti. Tačiau pateikęs sau aiškiai pažymėtą darbų sąrašą, daug lengviau įsitraukiu į žaidimą ir turiu aiškų būdą, kaip iš jo pasitraukti. Tai visiškai pakeitė mano žaidimo būdą.
Kartais, kai turiu kelias retas valandas žaisti, gali tekti įveikti "Dieviškąjį žvėrį". Kai turiu 15 minučių, tai gali būti penkių "Hyrule Bass" suradimas, kad galėčiau patobulinti šarvus, arba kalno viršūnės tyrinėjimas (šį kartą ieškau visų Korok sėklų, todėl ten tenka nemažai laipioti). Tokio žaidimo kaip "Laukinis kvėpavimas" džiaugsmo dalis yra ta, kad už kiekvieno kampo visada yra kas nors, todėl visiškai leidžiu sau pasinerti į šalį. Bet jei žinau, kad neturiu laiko ką nors iki galo ištirti, tiesiog pasižymiu tai žemėlapyje ir einu toliau - tada tas žymeklis tampa kito žaidimo seanso tikslu.
Tai keistai sistemingas būdas žaisti tokį atvirą, neribotų galimybių žaidimą, ir, tiesą sakant, tai gali būti priešinga "Breath" kūrėjų sumanymui. Tačiau mano smegenims tai tinka, kai turiu laiko. Man labai patinka šis žaidimas, net kai jį žaidžiu tetrio dydžio laiko blokais.
Kas žino, gal šį kartą net leisiu sau ją pabaigti.
